Baltic 100km Cup

Septynios valandos ir keturiasdešimt penkios minutės – toks yra geriausias 45 metų rusės Svetlanos Savoskinos pasiektas laikas 100 kilometrų distancijoje. Ištvermingoji bėgikė užsiregistravo dalyvauti Nidos ultramaratone ir yra pasiryžusi rungtis su lietuvėmis. Tiesa, kol kas moterų tarpe konkurencija nėra didelė, tačiau Svetlanos rezultatai daro įspūdį ir daugeliui vyrų. Gal ji mes iššūkį ir jiems? „Su vyrais aš nelenktyniauju, su jais aš draugauju!”, – šypsosi sportininkė.

Svetlana, kodėl nusprendėte dalyvauti Nidos ultramaratone?

Turėjau planą būtent šiuo metu startuoti varžybose kur nors Europoje, žiūrinėjau varžybų svetaines ir susidomėjau Nidos ultramaratonu. Graži svetainė, patiko trasa, tikiuosi bus tinkamas oras ir gera varžybų organizacija. Būtent to man šiuo metu ir reikia.

Ar kada esate buvusi Lietuvoje?

Lietuvoje neteko būti. Esant galimybei tikiuosi pamatyti jūsų šalį.

Ko tikitės iš varžybų Nidoje? Koks Jūsų tikslas?

Norėtųsi palankių oro sąlygų ir, aišku, stengsiuosi pasiekti kuo geresnį rezultatą.

100 kilometrų – labai sunki distancija, ypač moteriai. Kodėl ją pasirinkote?

100 kilometrų bėgimas yra arti žmogaus galimybių ribos, o kartais ir ją viršija, todėl man labai įdomu visa tai patirti. Be to ši rungtis man sekasi geriau nei trumpesnės, tokios kaip maratonas.

Kiek metų jau bėgiojate?

Bėgioti pradėjau 1991-aisiais.

Jūsų bėgimo laikas toks, kokio galėtų pavydėti ir kai kurie vyrai. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokią sportinę formą?

Norint pasiekti aukštą rezultatą reikia labai daug dirbti, laikytis griežtos disciplinos bei treniruočių proceso vientisumo. Nori gerai bėgti – bėgiok!

Gal galite trumpai papasakoti, kaip treniruojatės, ruošiatės varžyboms?

Bėgioju 6-7 dienas per savaitę, 5 dienas treniruojuosi po du kartus per dieną. Per savaitę nubėgu nuo 130 iki 250 kilometrų. Psichologiškai pailsiu eidama į pirtį ir leisdama laisvalaikį su draugais.

Koks didžiausias ar svarbiausias Jūsų pasiekimas?

Svarbiausią savo pergalę pasiekiau Europos čempionate. Neimanoma žodžiais perteikti to jausmo, kai stovi ant aukščiausios pakylos ir girdi, kaip groja tavo šalies himną....

Kokią ekstremaliausią situaciją esate patyrusi treniruočių ar varžybų metu?

1999 metais dalyvavau daugiadienėse varžybose Viena-Budapeštas. Bėgti reikėjo penkias dienas (I dieną –97 km, II dieną – 123 km, III dieną – 61 km, IV dieną – 62 km, V dieną – 21,1 km). Antrąją varžybų dieną peršalau ir patyriau achilo sausgyslės traumą, teko bėgti kas dvi valandas leidžiantis nuskausminamuosius vaistus. Ketvirtos dienos vakare jau gulėjau be samonės, o paskutiniąją finišavau nepaprastai laiminga ir dar kažkokiu man nesuprantamu būdu užėmiau trečią vietą.

Gal esate suskaičiavusi, kiek kartų varžybose esate įveikusi 100 kilometrų?

Kiek kartų įveikiau 100 kilometrų nuotolį nežinau ir neįdomu skaičiuoti, bet galvoju, kad ne mažiau 20-ties kartų.  Tris ar penkis kartus nepasiekiau finišo.

Ką apie jūsų pomėgį bėgioti ilgas distancijas mano šeima ir draugai?

Po kiekvieno mano įveikto ultramaratono jie tikisi, kad jis – paskutinis. Nesulauks!